#2 Mokykloje gaminti saldainių nemoko

Mokykloje gamini saldainių nemoko

Mes su Juste studijavome Vilniuje. Aš studijavau reklamą, o Justė studijavo psichologiją. Per savo laiką Vilniuje jautėmės ganėtinai vieniši, nes buvome įpratę mokyklos laikais būti draugų apsuptyje ir didelio veiksmo centre, o studentavimo laikais pasijautėme įspausti į mirtiną rutinos ratą, kuris susidaro iš trijų mirtinųjų aspektų: mokslai, darbai, namai. Jau negana to, kad 12-oje klasėje jautiesi nenugalimas, nuvertęs kalnus, baigęs 12 metų mokslų. Čia juk ne juokai: 18-os metų žmogui įveikti kažką, kas tęsėsi ilgiau nei puse gyvenimo yra beproto didelis pasiekimas.

O tada esi kaip ką tik naujai gimęs ponas niekas išmetamas į suaugusiųjų pasaulį ir nieko kito nelieka kaip tik priimti šią tiesą ir suprasti, kad šiuo metu, šiame savo gyvenimo tarpe esi tikrai niekas. 12 metų ir daugiau nei pusę savo gyvenimo buvo rūpinamasi ir organizuojama tavo veikla tau to net nežinant ir staiga tu esi laisvas pilietis gebantis daryti viską arba ironiškai surakintas laisvės ir gebantis daryti nieko.

Pirmais metais nestudijavau, nes mano baterijos dar buvo pilnai pakrautos mokyklos baigimo motyvacijos ir nelimituotos energijos versti kalnus bei keisti pasaulį. Nežinojau tiksliai į kurią pusę pasukti, bet tai neturėjo didelės reikšmės, nes betkur kur atsirasiu, ten viską sutvarkysiu ir būsiu pats šauniausias. Pirmas mano darbas buvo prekybos centre, kur suvokiau, kad aš ten dar mažiau reikšmės turiu nei žymiai vyresni už mane. Pamaniau: „nieko jūs čia nesuprantat kvaileliai“ ir iškeliavau toliau. Kitas mano darbas buvo Danijoje, dirbau šiltnamiuose ir nešiojau po keturis vazonus vienu metu, nes jei nešiodavau po du gaudavau pamokslą ir papeikimų iš šiltnamių karalystės valdžios. Leidžiu sau sakyti karalystės, nes šiltnamių ten buvo kaip dešimt Klaipėdos akropolių viename. Šiltnamiuose valdžia važinėdavo su mašinom, tokie dideli buvo tie plotai. Ir vistiek sugebėdavo pamatyti mane kaip nešu ne keturis vazonus. Oh vau nu ir patirtis ten buvo.

Po Danijos šiltnamių grįžau ir buvau garantuotas, kad privalau mokytis ir plėsti savo žinias, priešingu atveju teks grįžti, o gal net teks atsidurti dar prastesnėje padėtyje. Pamenu užsirašiau and Facebook sienos : „Kas tikrai mylite tai, ką studijuojate parašyktie man.“ ir sulaukiau vos kelių žinučių, viena iš kurių buvo nuo Domantės ir ji man pasiūlė studijuoti reklamą. Esu jai dėkingas už tai iki dabar.

Studijose sugrįžo mano noras domėtis, mano alkis naujiems dalykams ir žinioms. Pamilau studijas, o dar labiau pamilau žmonės, kurių apsuptyje atsidūriau: Vytautė, Justė, Rytis, Domantas - Žmonės, kurie turi išsipirkę atskirus butus mano širdyje ir mokėjo jie nepigiai, mokėjo savo uolumu, atsidavimu ir rūpesčiu. Vienintelis dalykas, ko, kaip kaimo vaikis iš pajūrio nemėgau - tai didelio miesto.

Dieną studijuodavau, o naktį vairuodavau taksi, tai galiu sakyti, jog Vilnių patyriau iš abiejų pusių. Ryte troleibuse žiūrėdavau į pasitempusius vyriškius su kostiumais ir kaklaraiščiais, vakare tuos pačius pasitempusius jaunuolius jau veždavau namo "pritempusius" . Atleiskite už mano žargoną, bet kaip ir minėjau, tinklaraštyje leisiu sau rašyti laisvai.

Nusprendėme, kad grįšime į Kretingą ir kažkaip kažkas gausis. Steve Jobs'as Stanford universitete pasakojo, kad neįmanoma sujungti taškų žiūrint į priekį, bet žiūrint atgal viskas pasidaro aišku, kodėl priėmėme sprendimus tokius kokius priėmėme ir prie ko tai atvedė. Dabar jei galėčiau nusiųsti žinutę į praeitį sau tai pasakyčiau, kad persikraustyti į Kretingą bus vienas geriausių sprendimų tavo gyvenime ir tik drąsiau drąsiau. To padaryti negaliu, o tuo metu taip bijojau, galvojau: „Man ko gero šakės.“ Bet pasirinkau priimti sprendimą vedamas širdimi.

Justės šeimoje saldainių gamyba jau seniai gyvavo, dar nuo jos prosenelės. O 2019m. kartu su Justės mama atidarėme Dvaro Saldaininę. Atsimenu kai tapome direktoriais tai abu su Juste jautėmės kaip smėlio dėžėje, atrodė tiek daug galimybių ir taip neaišku kurią pasirinkti: ką daryti, kaip daryti?

Ryškiausias prisiminimas, kuris atvedė į viso šio proceso ir viso šio teksto realizaciją, suvedė visus galus į vieną tašką ir mane pastatė taško centre: pagaminau šviesiai mėlynus gaidelius (kas šiaip neįprasta ir niekas taip niekada nedarė) Justė juokiasi, bet sako: „dedam į pardavimą aišku“. Sudėjome gaidelius į lentyną, aš stoviu prie baro ir matau kaip ateina mažas vaikas su tėvais, su didele striuke, kur vos galva matosi, pirštinės kabo pririštos prie rankovių, kad niekada nepamestų. Berniukas išsirenka būtent mėlyną gaidelį, jo veidą papuošia milžiniška šypsena. Tėvai nuperka jam gaidelį o jis išsineša jį apsikabinęs kaip kokį draugą.

Tada aš supratau, kad mano veiksmai viso šio laikotarpio, nuo mokyklos, laiku buvo prasmingi ir būtent jie mane atvedė į šią poziciją. Dauguma sprendimų tuo metu atrodė kvaili, bet jie ir turėjo tokie būti.

Tuo metu aš supratau, jei aš galiu sukurti šypseną, sukurti džiaugsmą, aš esu ten kur turiu būti ir svarbiausia: mano darbas turi prasmę.